Ant tapytojos ir grafikės Saulės Kisarauskienės molberto pritvirtinta drobė balta kaip sniegas. Pašnekovė pasakoja susiradusi senus eskizus ir planuojanti juos įgyvendinti. Aš, kaip ir tuščioji drobė, nekantrauju išgirsti ilgai brandintas dailininkės mintis. Saulė Kisarauskienė dalinasi savo išmintimi apie idėjos ir materijos kovą, kūrybinę begalybę ir meninį ambivalentiškumą, atvirauja apie pamėgtus motyvus ir temas.
Iki 1960 metų Valstybiniame dailės institute studijavote tekstilę. Kodėl vėliau metėte šias studijas?
Todėl, kad iš pat pradžių nenorėjau studijuoti tekstilės. Dvejus metus stojau į grafiką, bet manęs ten nepriėmė. Todėl atsidūriau tekstilėje. Tačiau, net ir mokydamasi tekstilės meno, aš vis tiek po truputį raižiau, galvojau apie grafiką.
Tekstilė yra specifinis mąstymas. Kadangi esu iš spaustuvininkų šeimos, tai iliustracijos, grafika man nuo vaikystės buvo pažįstamos. Tekstilė man buvo nuobodu. Ji visiškai netinkama mano charakteriui. Tekstilės menas turi savo pašaukimą. Man tai buvo svetima.
Esate ir grafikė, ir tapytoja. Kuo dažniau užsiimate?
Grafike buvau labai ilgai, kol neapsinuodijau chemikalais. Dabar visiškai negaliu užsiimti grafika, nes grafika tapo gyvybės arba invalidumo klausimu. Neverta dėl meno sveikatos prarasti. Šiuo metu jau nebepasiilgstu grafikos.
Meno pasaulyje yra priimta taip: grafikas užsiima tik grafika, tapytojas tik tapo. O aš esu iš tų neramių žmonių. Vieni gal galvoja, kad tai yra blaškymasis. Kiti galvoja, kad tai yra nerasto kelio paieškos. Grafika turi savo specifiką, tapyba – savo ir jos viena kitai neprieštarauja. Ne viską, ką gali padaryti grafikoje, gali padaryti tapyboje, ir atvirkščiai. Įtvirtintos taisyklės neturi manęs riboti.
Jums kūryboje svarbiau forma ar turinys?
Iš pradžių reikia įvaldyti piešinį, kompoziciją. Bet nei geras piešimas, nei tobula kompozicija dar nesukuria meno. Menas yra paslėptas. Jame susideda viskas: ir žmogaus dvasinė būsena, ir idėjos, ir formos įvaldymas, ir netgi pačios medžiagos pasirinkimas.
Dabar jau yra susikaupęs neįvykdytų idėjų bagažas. Neįvykdyti darbai nustoja savo kvapo, šviežumo, nes pasikeitė aplinka ir pats pasikeitei. O jeigu mintis nebeaktuali, meno nesukursi.
Visos pastangos nueina vidinės idėjos įgyvendinimui, bet vis tiek didžioji minties dalis lieka pas kūrėją. Man niekada neišėjo perteikti visko. Dailėje labai daug mechanikos. Tai yra materija, o galvoje sėdi nenusakomi dalykai. Nei idėja, nei jausmas, su kuriuo tu tapai, nei spalvos pajutimas nėra materija. Jei spalvą truputį kitaip susimaišei, nutolai nuo savo idėjos.
Koks Jūsų kūrinys Jums yra artimiausias?
Yra artimiausios idėjos. Jaunystėje buvo ekspresyvumas, mokymasis iš gamtos, iš kitų dailės kūrinių. Paskui išsigrynino supratimas, ką noriu išsakyti. Bet dar vėliau paaiškėjo, kad per figūrinę kompoziciją irgi neišsisakau. Nes kiekviena figūrinė kompozicija turi savyje daug literatūrinių, gamtos motyvų. Mano nutapyta figūra negalėjo pasakyti visko, todėl perėjau į abstrakcionizmą.
Norėtųsi labai minimalių formų, bet tai yra pats sunkiausias dalykas. Minimalizmas reikalauja iš tavęs, kad tu atiduotumei daugiau negu įmanoma atiduoti. Kiekvieną kartą prie paveikslo vyksta kova: arba jis tave suvalgo ir tu padarai niekalą, arba tu atiduodi labai daug savęs. Abstrakcijoje kiekvienas potėpis, kiekvienas spalvos niuansas yra be galo atsakingas.
Kokios idėjos dominuoja Jūsų drobėse?
Nesvarbu, kad priėjau prie abstrakcijos, bet pagrindine idėja išliko žmogus ir jo santykis su pasauliu, ką aplinka daro su žmogumi. Menas neišsivysto iš kitur. Tave pasaulis koreguoja, muša, gerbia, drasko. Tu reaguoji į tai ir nesužvėrėti, nesubanalėti, neįsileisti neapykantos labai sudėtinga. Atsiriboti nuo pasaulio įvykių, idėjų, žmonių neįmanoma. Ir tai sudaro dvasinį lauką, iš kurio ir gimsta kūriniai. Pagrindinė idėja – humanizmo idėja. Ir, kadangi esu praktikuojanti katalikė, tai man rūpi ir šis klausimas: Dievas ir aš, Dievas ir pasaulis, Dievas ir kitas žmogus.
Ar pastebite motyvus, atsikartojančius visoje Jūsų kūryboje?
O taip. Remiuosi neįgyvendintais eskizais, praeitus darbus perinterpretuoju labiau koncentruotomis kompozicijomis. Pasikartojanti yra moterų tema, ypač cikle „Graikų tragedijų motyvai“. Tos mitų moterys be galo išraiškingos.
Visais amžiais moters dalia pasaulyje yra pati tragiškiausia. Vyrai gal duonos daugiau uždirba, bet pasaulio atsakomybė krinta ant moterų. Retai kuriai motinai, retai kuriai žmonai, retai kuriai dukrai pavyksta idealiai atlikti savo moterišką misiją. Moterys yra pačios didžiausios aukos.
Ką Jums kūryboje reiškia spalvos?
Absoliučiai viską. Nuo vaikystės aš net ir sapnus sapnuoju spalvotus. Netgi gamtoje esančios spalvos labai veikia: vienos labai jaudina, kitos labai traukia, kitų aš bijau, jos neša baugumą. Gamtoje yra be galo daug visokių spalvų. Besikeičiantis dangus, besikeičianti žemė, besikeičiantys apšvietimai – visi yra susiję su spalva. Net ir balta žiema yra be galo ir nuostabiai spalvota.
Sovietmečiu buvote modernistė. Kaip manote, ar galėtumėte save pavadinti šiuolaikinio meno kūrėja?
Ne. Jokiu būdu ne. Aš save vadinu klasike. Ir tas Lietuvos modernizmas buvo sąlyginis… O šiais laikais pasikeitė ir pasaulis, ir menas, ir žiūrovas, reikalaujantis meno. Nematau reikalo viena koja įžengti į tai, kas man absoliučiai svetima. Tai yra kitos kartos kitokių idėjų išraiška. Nematau jokio reikalo būti tuo, kuo nesu. Tai būtų veidmainystė.
O ko reikalauja šiandienis žiūrovas?
Kiek aš pasikalbu su savo aplinkiniais, jiems ir įdomus šiuolaikinis menas, ir kartu jie neranda jame dvasinio pasitenkinimo. Viskas yra išprotauta, prikurta rebusų. Tai skatina mąstymą, bet žmogus ateina į parodą pasipildyti ir dvasiškai. Šiais laikais daug galimybių, išmonės, atradimų. Bet Algirdo Petrulio arba Vlado Eidukevičiaus tapyba vis tiek visada žavės. Jie turi didelį dvasinį krūvį.
Ar kurdama Jūs galvojate apie žiūrovą, ką jam suteiksite tuo kūriniu?
Ne. Visiškai negalvoju. Kai aš dirbu, būnu bjauri ir susikaupusi į save egoistė. Nemėgstu net, jei troboje kas nors būna. Noriu, kad man netrukdytų ir manęs neblaškytų. Nes aš sunkiai susikaupiu, o išblaškyti mane labai lengva.
Aš prieš žiūrovą esu bejėgė. Aš taip pat esu žiūrovė ir kaip žiūrovė parodose aš neieškau eksponatų, kurie man patiktų ar nepatiktų. Aš stengiuosi įeiti į kūrinį ir pasikalbėti su juo visaip – ir formoje, ir spalvoje. Kūrėjas visada yra egoistas. Jam svarbiausia tą kūrinį įvykdyti. Ir, jeigu jis sėkmingai įgyvendina tai, ką sau žadėjo, tai jis jau patenkintas.
Kas Jums yra kūrybos procesas: ar labiau meditacija, ar intelektinės pratybos?
Viskas kartu. Kūrybai pasiruošimas vyksta kiekvieną dieną. Tave koreguoja gyvenimas, patirti įspūdžiai, pamatyti kitų darbai, kelionės. Savaime vyksta koregavimas. Ir kai tas procesas jau prie molberto išsilieja, tai jis yra didelių įspūdžių, suvokimo pabaiga. Tapai jau su tuo turimu bagažu. Kūryba neprasideda prie molberto ir nesibaigia, užbaigus paveikslą. Kol būsi gyvas, net jeigu ir nepajėgsi jau nei tapyti, nei raižyti, nei paišyti, nenustosi galvoti apie meną, apie jo paskirtį. Toliau analizuosi ir lyginsi, bandysi suvokti, ką galėjai ar norėjai padaryti, bet nepadarei.
Ar kūryba Jums teikia džiaugsmo?
Aš nežinau, aš nieko kito nesugebu. Jeigu iš manęs atimtų kūrybą, būčiau klaikus skeletas. Be jokio patyrimo. Turi tą Dievo dovaną, kažką sugebi. Kūryba yra didžiulė laimė ir didžiulė kančia. Nekuriantį dailininką smaugia negalia iš vidaus. Jis neranda sau vietos. Atrodo, galėtų puikiausiai gyventi ir be kūrybos, bet jis taip sutvertas. Grožėkis pasauliu, gėrėkis – pilna visokio grožio ir gėrio, bet to neužtenka.
Jaunystėje Kompartijos buvote pasmerkta dėl iliustracijų Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Autoportretas. Aviaeskizai“. Tai skatino ar stabdė kūrybą?
Tai buvo politinė situacija, aš ten niekuo dėta. Bet, žinoma, buvo labai sudėtinga, nes duoną reikėjo užsidirbti. O neturėjau nei darbo, nei galimybių. Tai buvo be galo skaudus laikotarpis, bet pats kūrybiškiausias, nes nieko kito be kūrybos nebeliko.
Kai niekur nepritapau, kaip pasipriešinimas, atsiplėšimas nuo tikrovės kūryboje atsirado arlekinai ir balerinos. Tas cirkas buvo reikalingas tam, kad nenueičiau į savo gana dramatiško gyvenimo iliustravimą. Kai žmogus iliustruoja savo biografiją, jis toli nuo meno. Menas yra daugiau nei asmenybė, nors yra tiesiogiai ir visais įmanomais ryšiais su ja susijęs. Menas turi pakylėti nuo asmeninio dailininko gyvenimo. Menas yra apie bendrą žmonijos likimą, visas jos peripetijas. Kūryba sprendžia tuos neišsprendžiamus klausimus, kas yra žmogus, kodėl jis yra ir kur jis eina. Tai yra kūrybos esmė.
Kaip Jūsų kūrybą veikė Jūsų vyro kūryba?
Mūsų kūrybinė pradžia buvo lygiagreti. Žinoma, Vinco kūryba veikė. Bet ne tiktai jis man turėjo įtakos, aš jam – taip pat. Kai dvi kūrybiškos asmenybės gyvena ir dirba toje pačioje patalpoje, kitaip ir būti negali. Jis man suteikė kūrybinės drąsos. Aš jam perdaviau keletą temų.
Iki 1975 metų mano kūryboje buvo daug graikų tragedijų motyvų, kuriuos vėliau perėmė Vincas. Bet aš buvau apsistojusi prie moters temos, o jis labiau domėjosi Edipo mitu. Nors Antigonė buvo mūsų bendras personažas. Nuo 1975 metų aš nuėjau į abstrakciją, o Vincas nemėgo abstrakcijos. Jam abstrakčios formos buvo nepriimtina. Jis išsisakė per siužetą, figūrą.
Koks yra Jūsų santykis su dukros Aistės meniniais projektais?
Man be galo įdomu. Aš labai ja stebiuosi, jos sugalvojimais ir išmanymais. Tai yra šių laikų mąstymas, šių laikų ieškojimai. Ji turi labai daug šiuolaikiškų idėjų. Jos kūryba, mano supratimu, turi daug potencialo.
Ką iš savo meninės patirties perdavėte dukrai?
Meno išmokyti visiškai neįmanoma. Aš galvoju, kas mane išmokė? Mano tėtis buvo spaustuvininkas. Jis mane mokė, kad reikia gerbti popierių, reikia gerbti spalvą. Tėtis vesdavosi mane į muziejus, žavėjosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniais ir aiškino juos. Tas suvokimas, kaip jį jaudina menas, man turėjo didesnį poveikį negu aiškinimai. Tikriausiai ir su dukra taip įvyko. Kartu apėjome visus Maskvos muziejus, aš žavėjausi kūriniais ir gal tuo paveikiau.