Ryto Jurgelio tapyba – nelyginant taki upė, kuri savo sruvenančiais vandenimis atveria transcendentinę plotmę, atpalaiduojančią dienos reikaluose įstrigusią sąmonę nuo sustabarėjusių kasdienybės gniaužtų. Upė čia patvinsta skaidrinančiu geltonu švytėjimu, čia nardina meditatyviais kvadratėliais pasruvusių vidinių vandenų gelmėn, kol vienąsyk akinančiai nurausta, tarsi atplukdžiusi iš liaudies pasakos lemtingą kraujo putą ar vėl atslūgsta, apnuogindama vidinės savasties ženklus nuo promočių kvietkelių (tulpių, lelijų žiedų) motyvų iki austinių nebalintų drobių faktūrų, vietomis praretėjusių, prie blausios spingsulės senos motulės adytų ar lopytų…
R. Jurgelio kūriniai alsuoja kažkuo amžinu, nepavaldžiu laikui ir baigtinumui, vėl ir vėl iš naujo nardinančiu į pirmapradį vandenyną ir plukdančiu šventomis upėmis, kuriomis kadaise plaukė protėviai ir kada nors plauks ainiai, kurios atslūgs, gal net išseks tik tam, kad vėl patvintų, nušluodamos visą nereikalingą balastą savo kelyje… Kad švariai nuplautoje būties skaidroje vėl iš naujo atgimtų tyros sielos, tęsiančios amžiną būties ciklą – gyventi, bėgti, sroventi… Takiai ir nepaliaujamai, tarsi upės bėgimas.
Toks R. Jurgeliui yra ir kūrybos procesas – be pradžios ir be pabaigos, lyg jis tik tęstų kažkieno pradėtą amžiną, nesiliaujantį kūrybos aktą, kurį kada nors perduos tęsti dar tik būsiantiems. Vėl ir vėl, tarsi audžiant Pasaulio audinį, kurio amžinai kintančiose formose skleidžiasi nekintanti esmė – nuolatinio atsinaujinimo slėpinys. Taip Ryto kūryboje susitinka kartos, išsitrina ribos, skaidančios būties amžinybę į laiko tarpsnius ar erdvines apibrėžtis. Stebėdamas Ryto upę, panyri protėvių ir ainių jausenon tuo pačiu metu. Tampa nebesvarbu, buvai, esi ar dar tik būsi, nes tavyje ir aplink tave veriasi visos pasaulio erdvės ir telpa visas pasaulio laikas. „Čia“ tampa „visur“, o „dabar“ – „visada“. Galbūt netgi „tu“ esi nebe atskiras „tu“, o tik lašas visaapimančioje bendrystėje, kuri, talpindama tave savyje, pati kartu visa į tave sutelpa. Dalis tampa visuma, o visuma – dalimi. Kaip kvadratėlis Ryto drobėse. Tarsi apibrėžtas savo kraštinių, bet kartu įsiliejantis į bendrą kompoziciją, kurios dėka jis ir tegali išlikti savimi, kartu būdamas dalimi to, kas jungia pasaulį į darnią visumą.
Kvadratėliai Ryto drobėse jungiasi į harmoningą, nors logiškai kiek nesutvarkytą piešinį, atskleidžiantį meditatyvų menininko kūrinių pradą, atpalaiduojantį stebėtojo sąmonę, panardinantį į reflektyvią baltos upės tėkmę. Nekonstruodami žvilgsniui atpažįstamų, įvardijamų formų, kvadratėliai srūva pro akis įtaigiai ir poetiškai, kurdami pasąmoninį, logiškai neišreiškiamą pasakojimą stebėtojo viduje. Šiomis poetinėmis abstrakcijomis prabylanti menininko vidinė tiesa, pasak R. Jurgelio, vienintelė turi teisę brėžti jo mentelės judėjimo trajektoriją.
Kūryba R. Jurgeliui yra tarsi meditacija: absoliutus nušvitimas neįvyksta iš karto, pirmiausia atsiranda mažas spindulėlis, kuris palaipsniui plečiasi, suteikdamas vis daugiau laisvės, erdvės ir šviesos. Tiesiog stovi sau kantriai upės sargyboje ir regi, kaip mainosi, ribuliuoja, tviska upės vandenys, kaip veriasi savasties gelmės, kaip nepažinus tampa savaime žinomu, o juodoje gelmėje akinančiu skaidrumu tviska balčiausias šviesulys…
Įkvepianti muzika
„Kai nueini prie drobės, lyg jau ir žinai, kas bus, bet procese viskas keičiasi… Mano naudojama technologija tokia, kad pirma uždedi, o tada jau lieji dažus ir jie kinta… Taip baltas kartais virsta juodu… Aišku, reikia dar aplink pavaikščiot, prisijaukint,“− apie tapybos procesą pasakoja menininkas. Ir išties, išaugindamas savo tapybą iš tarsi griežtų geometrinių formų (kvadrato), konstruodamas ją lyg struktūrinę dėlionę, R. Jurgelis nėra tik sausas struktūralistas. Jis ir fatalistas, tapybos procese leidžiantis savo kūriniui skleistis savarankiškai, tikėdamas neišvengiama jo lemtimi – vieną dieną nušvisti ir nušviesti viską aplink save. „Baltos upės“ ciklą sunku apibūdinti taikliau nei legendiniu austrų kompozitoriaus A. Vėberno pamąstymu, pabrėžiančiu kūrybos proceso neaprėpiamumą, savaimingumą, nepriklausomybę nuo kūrėjo: Mano kūryba niekad nevyksta taip, kaip aš norėčiau, tiktai taip, kaip man nulemta – kaip aš privalau.
Kai nueini prie drobės, lyg jau ir žinai, kas bus, bet procese viskas keičiasi… Mano naudojama technologija tokia, kad pirma uždedi, o tada jau lieji dažus ir jie kinta… Taip baltas kartais virsta juodu… Aišku, reikia dar aplink pavaikščiot, prisijaukint.
— R. Jurgelis
Rytui tapant, jo studijoje nuolatos skamba muzika. Pastaruoju metu ji gan minimalistinė. Prieš porą metų išgirstas kompozitorius Pfilipas Glassas, kaip ir jau seniau pamėgtos tibetiečių mantros, labai sustiprino minimalizmo, kaip būtino sakralumo, vidinės švaros elemento, supratimą. To Rytas Jurgelis pradėjo siekti ir tapyboje, vis labiau pasinerdamas į laiko tėkmės refleksijas ir ankstesnę srauniai ekspresyvią koloristinę traktuotę keisdamas kontempliatyvia kelione po kur kas ramesnių atspalvių savo vidinės upės vandenis, drobėse ribuliuojančius begale kvadratėlių.
Menininką įkvepianti muzika jo studijoje kartais nekeičiama skamba ištisomis savaitėmis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. „Tiesiog tapydamas aš taip susigyvenu su tuo garsu, kad jis tampa natūralia nebepastebima aplinkos dalimi. Tampa lyg koks rūbas, kuriuo tą akimirką vilkiu.“ Tyloje Rytas tapo itin retai. Foninė muzika jam reikalinga ne tik pati savaime, bet ir garsams iš sociumo užgožti, atsiriboti nuo gyvenimo už studijos lango, neblaškomam pasinerti į kūrybos aktą. „Sociumo garsai viską sujaukia, o kai fone skamba muzika, ji viską harmonizuoja,“− sako R. Jurgelis.
Rožinio maldos
Didelė vaizdinio suvokimo dozė Ryto tapyboje tenka atskiram kvadratui. Ir drobės dažnai yra kvadrato formos, ir vaizdą sudaro maži kvadratėliai, kuriuos menininkas tarsi rožinio karoliukus kruopščiai veria į siužeto, atstojančio autoriui vidinę maldą, giją. „Mano paveikslų kvadratėliai − tai tarsi raidės, žodžiai, iš kurių gimsta pasakojimai, istorijos, maldos, tai nelygiant savotiškas rožinio kalbėjimas,“− sako menininkas ir pasineria į prisiminimus: „Viskas prasidėjo nuo paveikslo formato, o vėliau, kokiais 1994-aisiais ir pats vaizdas pradėjo konstruotis iš kvadratėlių. Bet tai buvo dar tik užuomina, pradžia, galutinai išsigryninusi kokiais 2013-aisiais. Viskas radosi turbūt iš to, kad daugiausia darbų atlikinėdavau mentele. Mane žavėjo taip išgaunama faktūra. Joje regėjosi glūdinti itin stipri išgyvenimo koncentracija. Tas kvadratėlių „dėliojimas“ mentele man lyg kokia meditacija, emocinė iškrova. Kita vertus, man visuomet norėjosi paslapties. Aš kaip koks antisocialus žmogus, kuriam nereikia kitų, kuriam pakanka savo paveikslų. Ir mano paveikslai tarsi antisocialai, nes jų iš tiesų reikia tik man, daugiau niekam… Kažkaip galvoju paskutiniu metu, kad man, tokiam užsidarėliui, labai svarbu apsibrėžti neliečiamą savo teritoriją, o mano paveikslų kvadratėliai taipogi turi tą apibrėžtą teritoriją, gyvena kiekvienas savo atskirą gyvenimą. Aišku, jie ir bendrauja tarpusavyje, bet kartu kiekvienas išlieka atskiras, išsaugo savo individualumą. Man tai regisi svarbu.“ Šis atskirų kvadratėlių savarankiškumas priartina Ryto Jurgelio tapybą prie poststruktūralistinių ištarmių, atskleidžiančių kompozicijose slypinčius prieštaravimus, įvariaprasmiškumą. Grynoji spalvos materija, faktūrų, tekstūrų įvairovė, netaisyklingai, laisvai suliejanti mentele užteptų dažų plotus, veda menininko tapybą potapybinės abstrakcijos, spalvos lauko tapybos kryptimi. Kiekvienas kvadratėlis savo lakoniškame koncentrate talpina ištisas jūras prasmių, esmių, turinių, reikšmių…
Upės mitologema: amžino pasikartojimo slėpinys
Jungdamiesi į harmoningą, bet logiškai nesutvarkytą piešinį, nekonstruodami žvilgsniui lengvai atpažįstamų, įvardijamų formų, šie kvadratėliai srūva pro akis įtaigiai ir poetiškai, kurdami pasąmoninį, logiškai neišreiškiamą pasakojimą stebėtojo viduje. Ramus, meditatyvus potėpis drobės paviršiuje išryškina simbolinę kūrinių plotmę: vaizdą konstruojantys kvadratėliai – vienas seniausių ir stipriausių simbolių, kurio geometrinis kodas ir reliatyvus paprastumas užtikrina jų suvokimą, sąveiką su stebėtoju, simbolinę protėvių pasaulio suvokimo raišką. Neatsitiktinai ir pati upė yra svarbus mitologinis simbolis, šventosios topografijos objektas, ženklinantis praeities ir dabarties jungtį. Juk kiekviena upė atsirado iš pirmapradžio vandenyno ir yra ta amžinoji sąsaja su pradžių pradžia, su mūsų visų ištakomis. Upės vandenys siejami su apvalymu, tyrumu, skaidrumu. Šis mitopoetinis kontekstas atveria archetipinius sąmonės sluoksnius. R. Jurgelis savo drobėse iš kvadratėlių audžia ištisą Pasaulio audinį, amžinai kintančiose jo formose atskleisdamas nekintančią esmę – nuolatinį kismą, kuriame glūdi amžino pasikartojimo slėpinys.
Lietuvių sakmėje apie pasaulio sutvėrimą sakoma: „Nebuvo nieko − tik vanduo“. Be abejo, upės mitologema yra ne tik vietinės, bet ir universalios, visuotinesnės prasmės. Daugelyje pasaulėkūros mitų, pradedant Vedų kosmogonija, pasaulis randasi iš vandens. Galiausiai ir eschataloginiuose mituose, ypač dažnai indų epuose, viskas vėl užtvindoma vandenimis, kurie, visgi, pasaulio nesunaikina, o tik grąžina naujam pasikartojimui į pirmapradę būklę.
Erdvė perskaityti tylai
Analizuojant R. Jurgelio kūrybos raidą akivaizdus jo paveikslų formatų augimas. Pats dailininkas teigia tam tikru metu pajutęs, kad sąlyginai nedidelio formato kvadratinėse drobėse jo mažieji kvadratėliai ėmė nebesižiūrėti, tapo dar labiau užsidarę, pernelyg izoliuoti, jiems tarsi ėmė trūkti erdvės ir oro augti. Įdomiausia, kad poreikis buvo ne tiek plėstis į horizontą, kiek kilti vertikaliai, dievop. Teko drobes didinti, aukštinti, kad įnoringieji kvadratėliai galėtų „kvėpuoti“ ir „augti“.
Dievas, sakralumas, šventumas nėra tuščios sąvokos Ryto kūryboje. Savo drąsiausiose vizijose tapytojas svajoja apie šiuolaikinę modernią bažnyčią, kaip apie tinkamiausius namus savo paveikslams. Keletą kūrinių Rytas jau yra eksponavęs Kretingos bažnyčioje. Jo manymu, šiems kūriniams reikalinga švari, sakrali, netriukšminga erdvė, kad jo balta upė galėtų sroventi, atverdama stebėtojams giliausias savo metafizines ištarmes. Kai žmogus auga − išmoksta kalbėti, o kai bręsta − išmoksta tylėti. Taip ir Ryto darbuose srauni ekspresija su laiku vis labiau rimsta, pamažu peraugdama į ramią meditatyvią raišką. Menininko nuomone, ramybė, tyla yra iškalbingesnės už daugiažodžiavimą, bet jo tylai „perskaityti“ reikia ir atitinkamos erdvės, ir tam tikros dvasinės būsenos, nusiteikimo. Tai negali įvykti bet kur. Todėl Rytas itin kruopščiai renkasi erdves savo kūriniams. Tik tylioje, švarioje erdvėje balta upė nepraras savo nuskaidrinančių galių, minimų tiek lietuvių tautosakoje, kur Praamžius siunčia žemėn vandenį žmonių nedorybėms nuplauti, tiek Vedose, kur Indrai nudobus Vritrą pasipylė šventi Saravastrės upės vandenys, tiek įvairiuose viso pasaulio mituose.
Nieko nėra baltesnio už juodą
R. Jurgeliui labai svarbu regisi išlikti savitu ir jusliškai įtaigiu kūryboje. „Svarbu kurti taip, kaip jauti tik tu, iki galo nuoširdžiai ir visiškai atsidavusiai. Mentelės judėjimo trajektoriją turi brėžti tavo vidinė tiesa,“− teigia kūrėjas ir čia pat papildo: „Gali nebūti jokio siužeto, tik „rašymas dažais“, bet tuo pat metu energetiškai tai bus stipriau už įmantriausią siužetą. Kad kažkas kūriniuose stebėtoją trauktų, juos kuriantį menininką kažkas turi vesti. Tas kažkas, kam nuolankiai atsiduodi, nors galbūt iki galo pats nevisai supranti. Todėl daug kūrybinių sprendimų mano paveiksluose atsiranda nevalingai.“ Daugelio siužetinių ar kompozicinių sprendimų savo drobėse Rytas negali paaiškinti, nes jie yra, ir viskas. Taip tiesiog atsitiko ir taip turi būti.
O upė? „Upė teka ne tik pro šalį… Žiūri į ją ir jauti jos tėkmę kiaurai per save, per sąžinę… Ir taip vis teka ir teka, kol įvyksta apsivalymas, išsigryninimas, kol su laiku bejuostanti balta grįžta į savo pirmapradį skaidrumą. Nors… Kita vertus,− sako Rytas,− nieko nėra baltesnio už juodą, niekur nėra tiek spalvų ir tiek paslapties, kiek juodoj… Man visą laiką norėjosi paslapties. Ir kartu norėjosi teisybės. Kaip malda, kaip teisybė yra tokia, kokia yra, ir viskas, taip ir mano kūryboje. Kai paimu dažą ir užtepu juo kvadratėlį ant plokštumos, tai antro sluoksnio nebededu. Visai nesvarbu, ar tas pirmasis gražus, ar ne, ar galbūt jis koks kreivas ar dalies jo visai nėra. Jis koks išeina, toks jau išeina ir tik toks jis yra tikras. Nieko čia nereikia gražinti, dailinti, nes pagražinta tiesa nebėra tiesa.“ Šiuolaikinėje dailėje menininkas labiausiai pasigenda takoskyros tarp tikrumo ir netikrumo, o visuomenėje − moralės ir švaros, todėl jo tapybos kūrinių ciklas „Balta upė“ savo idėjiniame lygmenyje yra tarsi savotiškas švaraus tikrumo, nepagražintos tiesos siekis.