Interviu su „Apeirono“ teatro režisierėmis aktorėmis Greta Gudelyte ir Egle Kazickaite
specialiai naujai susikūrusiam internetiniam kultūros sklaidos tinklapiui Mėlynas šuo.
SONDRA SIMANA: jūsų spektaklis „KULTAS“ žiūrovus išvydo 2017 metų rudenį. Tai buvo viešas pareiškimas apie Klaipėdos kultūros politiką – pinigų skirstymas pagal galvų skaičių kėdutėse, meilikavimas ir parsidavinėjimas, galios demonstravimas ir t.t. – visa tai, sakyčiau, iš esmės nelabai ką bendro turi su tikrąja kultūra.
Praėjo pakankamai laiko, spektaklis „Kultas“ toliau sėkmingai rodomas, ir dzin, kad dar nėra nei vienos rimtos recenzijos apie jį, o „Apeirono“ teatras viena koja jau gyvena Vilniuje, kita dar Klaipėdoje, tad galime šiek tiek pasigilinti į tuometinį spektaklio atsiradimo kontekstą, o paskui ir tekstą.
Jūsų visi spektakliai yra reakcija į melą, absurdą, apgaulę. Savo spektakliais jūs ištariate nuosprendį. Esate savotiškas teatrinis teismas, turintis inkvizitoriaus savybių.
Į kokius politinius-kultūrinius neteisingumus tada reagavote šiuo spektakliu? Kas pasikeitė? Ir toliau rodydami spektaklį, suvokiate, kad šis pareiškimas tebėra aktualus ir šiandien, gyvenant Vilniuje?
GRETA GUDELYTĖ: spektaklis „Kultas“, tai viešas prisipažinimas apie patirtis, susidūrus su valdžios kultu Klaipėdoje. Bet jis iš dalies taikytinas ir Vilniuje esančiai Lietuvos kultūros tarybos ekspertų gildijai, tiksliau kai kuriems jų nariams.
Spektaklis „Kultas“ apie Klaipėdoje egzistuojantį sprendėjų: ekspertų, tarybų narių, skyriams ar miestams vadovaujančių asmenų, politikų kultą, kuris reiškiasi simptomiškais sociapatijos požymiais: moraliniu ir socialiniu atsainumu, sąžinės ir empatijos trūkumu, manipuliacijomis. Tai grupė tarpusavy susisaisčiusių žmonių, kurie įsitvirtina pareigose, įgalinančiose būti šališku ir apsimesti nešališku. Sudarydami savųjų tinklą jie sukuria sistemą, kurioje įvairūs konkursai tik maža dalimi atlieka savo esminę funkciją. Kulto nariams konkursai pasitarnauja, kaip būdas legaliai paskirstyti lėšas pačių suformuotos kultūros strategijos vystymui (kam, kiek, už ką.) Žinoma, dėl vaizdingumo maža dalis biudžeto pabarstoma ir tiems, kurių jie dėl šališkų priežasčių nemėgsta arba projektų naivuoliams tikintiems, kad atsižvelgus į ekspertų pastabas kažkas pasikeis. Deja taip nebus. Taigi ir tada ir dabar matau nekintantį spektaklio aktualumą.
EGLĖ KAZICKAITĖ: Tai nėra kažkokia paslaptinga liga, pasireiškianti keistais simptomais, kuria serga vienas iš tūkstančio miestų. Priešingai, jeigu tai būtų liga, reikėtų skelbti epidemiją. Bet tai tėra primityviu kirvuku iškapota hierarchija. Juk žinome, pastebime kaip kartais stipriai pasikeičia žmogaus elgsena, sprendimai, kai jis staiga gauna valdžią, tampa svarbus, įtakingas, juk beveik Dievas. Apie tai yra karai, koncentracijų stovyklos, vergovė ir etc. Taisyklės ir išimtys sukurtos slaptais susitarimais, pasidalijimais, manipuliacijomis, šantažu ir t.t. Bet visa tai – ne apie įstaigą ar organizaciją. Tai apie atskirus žmones-dievus (bent sekundei) ir jų ydas bei silpnybes. „Kulto“ matrica yra daug universalesnė. Mes tik ją apkamšėme sau artimiausiu ir labiausiai pažįstamu kontekstu – kultūra ir jos politika.
SONDRA SIMANA: Rašydamos scenarijų, naudojotės Davido Madsen‘o romanu „Sapnų dėžutė“ ir Fr. Kafkos kūriniais. Kaip veikė minėti kūriniai „KULTĄ“? Veikėjas psichiatras Zigmundas Froidas iš „Sapnų dėžutės“? Seksualinio priekabiavimo scena, kuri sapnuojama ar vyksta realiai kažkurioje smegenų dimensijoje, irgi iš ten? Tiesiog, įdomu spektaklio prikimšimo technika. Nes aišku, kad atsiranda idėja – APNUOGINKIME KULTĄ, bet visai kitas reikalas, kokiomis drastiškomis priemonėmis tą apnuoginimą įvykdyti. Ir jūs renkatės Madsen‘o oniriką ir Kafkos absurdiškumą. Kodėl?
GRETA GUDELYTĖ: Turbūt, reikėtų pradėti nuo to, kad Davidas Madsen‘as yra filosofo, terapeuto, autoriaus ir TEOLOGO pseudonimas. Kodėl pabrėžiu žodį teologo? Jo pirmasis romanas „Neužaugos gnostiko užrašai“ iš dalies kilo iš Madsen‘o entuziazmo gnosticizmui, kurį jis keletą metų studijavo Romoje. Vėliau religijos naratyvas skleidėsi ir kituose jo romanuose. Man svarbus aspektas, kad Davido Madsen‘o romanuose religinė raida, istorijos apie jos lyderius ir bendruomenę atsiskleidžia kaip destruktyvus valdžios kultas, pilnas tamsių, libidistinių ir froidistinių šešėlių. Beje, religijos kiltis ir struktūra man pačiai yra labiau apie masių psichologiją ir politiką, nei apie viltį. Štai čia ir buvo taškas, kuris galvoje išvedė Davido Madsen‘o ,,Sapnų dėžutės“ ir spektaklio ,,Kultas“ asmeninės problematikos kilties paralelę: manipuliavimas valdžia, manipuliavimas viltimi.
O štai iš Franco Kafkos tebuvo paimta detalė: vabalas, kaip žmogui nepatogaus tikrojo dvasingumo simbolis, o ne kaip ,,Metamorfozėje,, pateikiamo skurdžios žmogaus gyvenimo egzistencijos simbolis.
Kalbant apie seksualinius atspalvius knygoje „Sapnų dėžutė“ vyrauja nerišlūs pokalbiai (kaip ir politikoj), masinių švenčių (kaip politinės ,,duonos ir žaidimų“ matricos) ir religinių ritualų (kaip šventumo formos) akcentai. Visa tai nedviprasmiškai erotizuota už kiekvieno simbolio paslėpus kokią nors seksualinę perversiją. Bet reiktų turėti omeny,kad ,,sapno įvykiai visada būna tam tikras kodas, jie užmaskuoja mums nepriimtinus dalykus“. Spektaklio „Kultas“ atveju grafienė ieško recepto, kuris „suteiktų visišką pasitenkinimą nuo visko pertekusiems grafytės gyventojams“. Čia seksualinė perkrova tėra šiandieninės mūsų visuomenės nepilnavertiškumo atspindžio forma. Argi seksualumu, besiblaškančiu nuo gašlumo iki absurdo, nėra perkrauti visi bulvarinių laikraščių puslapiai, pigios laidos, reklamos ir kt. Ir argi už to slypi ne kas kita, kaip nepilnavertiškumo kompleksai? Bet kol mes akli prieš savo nepilnavertiškumus, savo silpnumą, mažumą , tol esame „Galingi“. Ypač galingi valdyti neigiant, kontroliuojant ir niekinant. Todėl iš F. Kafkos pasiskolintas dvasingas vabalas spektaklyje yra 1. nuneigtas (nuneigiama kūrėjo kūrybos vertė), 2. kontroliuojamas (per projektinių lėšų paskirstymą), 3. paniekintas (galiausiai nupirktu kūrėju pasinaudojus ir jį išspjovus lauk) jį supančios aplinkos žmonių ir paties kūrėjo. Toks tas apnuogintas „KULTAS“ – būties begalybė versus kapitalizmo begalybė…
EGLĖ KAZICKAITĖ: Noriu paminėti karves. Jų masė – pavaldi valdžiai. Valdžia bando formuoti karvių mąstymą, skonį, arogantiškai duodama žolės, kokios pilna visur, bet iš valdžios rankos – ji skanesnė. Karvės atsidėkodamos valdžiai vėl ją renka. Valdžios medžioklės turnyruose taip pat dalyvauja karvės. Ir jų galvos vėliau tampa trofėjais. Liūdna struktūra. Kurioje galime kažką pakeisti.
SONDA SIMANA: Ačiū už spektaklio „KULTAS“ demaskavimą. Dabar jis skaidrus kaip dirbtinis gintaras. Pabaigiate optimistiškai, pagal švietėjiško amžiaus etiketą – viskas bus gerai. Dabar Lietuvoje valdžių keitimosi sezonas. Panašiai, kaip Indonezijoje, būna sausasis ir liūčių sezonai. Dabar lyja pažadais, gerais ketinimais, empatija ir visu kuo, kas atėjus sausrai,- kulto įtvirtinimo sezonui, lengvai pamirštama. O kaip mes, karvės nubalsuosime, tai nelabai ką reiškia, nes visi, kurie atkiša žolės, yra žmonės. Pirštai į save lenkti, – tai juk žmogaus savybė, ne karvės.