Langų istorijos. Paroda, kurią susapnavau. Atsimenu kai kuriuos paveikslus iš to sapno ir tai, kad daug šnekėjau. Buvo keista, nes paprastai daugiau galvoju. Ir tyliu.
Paskui tapiau Paryžiuje. Jau ne sapne. Priešais mano langą- kiti langai. Ir prasidėjo! Juk tie langai – tai namų akys. Žiūri į mane, markstosi. Tie, kurie atsimerkę- rodo man kažką, pasakoja. Lyg tai būtų koks kino filmas. Matau, kaip žmonės susitinka, geria vyną. Bučiuojasi. Šoka. Valgo. Kalbasi. Skaito. Nusirengia.
Aš žiūriu į juos (langus) ir pati kuriu istorijas. Jas išsigalvoju. Dažniausiai apie du žmones, kurie tokie savi ir artimi, kad net susipynę. Lyg būtų medžiai. Augalai. Ugnis. Mintys. Kartais ten aš.
Aš žinau, kad viskas nesvarbu ir netikra, bet užtenka vieno kito potėpio ant drobės ir viskas tampa realu.
Net tušti langai – geri istorijų pasakotojai. Kiekvienoj kiaurymėj vis kita istorija. Ta istorija, atrodo, toks netikras ir mažas dalykas, o virsta ištisu gyvenimu.Rūta Eidukaitytė
Paroda apie tai, ko nėra, bet iš tikrųjų yra. Apie tai, kas vyksta, bet nebūtinai realybėje. Gali nieko net nebūti. Daug ką galima įsivaizduoti.
Ir viskas galiausiai apie meilę.
Paroda: ,,Langų istorijos“
