Remigijau, vesk, – pasakė Benas, kai dar buvome aukštai.
Leidomės būriu žemyn, sienos, nužymėtos Beno nuotraukomis, tvirtino, kad leidžiamės teisingai.
Pasiekus dugną, pasitiko skardinės balėjos – laiveliai džiūstantys ilgo koridoriaus tarpuose. Balėjos dar buvo šlapios nuo Beno plaukiojimo paskutinius 30 metų.
Patekome į didelę erdvę, kurioje išsiskėtęs per visą betonuotą patalpą stovėjo apskritas, iki pusės grotuotas voljeras – apatinė sukamosios Žvejukų scenos dalis. Voljere uždaryti laukė du vyriškiai, sekdami Beno Šarkos melsvo chalato mostus.
Benas nusirengė, liko stovėti su džinsiniu kombinezonu ir lakuotais stepo bateliais.
Nebuvo nieko čaižaus, rėkiančio, absurdiško, nesiderinančio, – visi garsai, atsargiai praeidami pro vienas kitą, sruvo vientisa raminančia tėkme. Galėjai užsimerkti ir atsimerkus nustebti, kad aplinkui šviesu. Galėjai stebėti dulkių ir plunksnų ramų gulėjimą ant medinių ir betoninių paviršių, galėjai apsižvalgyti ir pamatyti, kokia keistai skirtinga saujelė žmonių styro savo kuprose, skalaujami garso Žvejukų požemiuose, galėjai judėti, kalbėtis, jei tau to norisi…
Po valandos Benas paskelbė pertrauką ir visi susirinko į požeminę jurtą, iškaltą Baročio atvežtais kilimais. Viskas buvo paprasta kaip du kart du. Ekscentriška aušta mergina blaškėsi tarp stovinčiųjų, tęsdama savo rolės pradžią, pykdama ant savęs ir dar kažko, kas ją nervino, bet niekas nekreipė dėmesio tarsi būtų sustoję vienoje iš stotelių, – požeminė Atlantida – beveik pamiršę, kas buvo pirmoje dalyje, ir beveik jau pasirengę palikti šį užmirštą dievo kampelį – Žvejukų rūsį, kuriame Benas Šarka plaukioja savo balėjomis, kai visi mėnuliai išeina pirkti vyno.
Antroji dalis, kurioje liko 8 ir viena besiblaškanti būtybė su juoda kauke ant veido, buvo nemažiau atlantidiška, gal net dar labiau, nes dingo koncertinis braižas ir liko tik muzika. 8 sielų driežiukai išsitiesė ant šilto akmens. Be minties, ir noro, kad pasibaigtų. Tik nesuvirškintas laikas daužėsi į moters raudonų batelių šonus, kai ji kresteldavo savo iškarpytą galvą.
Bet kažkas juk turėjo pasibaigti!… ir tai buvo elektra, – išsijungė sintezatoriai, šviesos.
Atlantidai dar kartą nuskendus, balėjos laukė irkluosiančių namo. Nes kitaip sugrįžti nebuvo noro.