Nacionaliniame Kauno dramos teatre birželio 11 d., antradienį, 17.30 val. atsidarys tapytojo Viliaus Ksavero Slavinsko naujausia paroda „Personos“.
Dailininkas gimė 1943 metais Kaune. Parodose jis dalyvauja nuo 1978-ųjų metų. V. K. Slavinskas – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS), dailininkų klubo „Meno sparnai“, akvarelininkų klubo „Aqua -12“ narys ir dailininkų klubo „Sfinksas“ pirmininkas (nuo 1994 m.). Jis surengė daugiau nei 100 asmeninių parodų Lietuvoje, Norvegijoje, Švedijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (7 parodos), Prancūzijoje, dalyvavo daugiau nei 90 grupinių parodų Lietuvoje, JAV, Baltarusijoje, Rusijoje, Suomijoje, buvo virš 30 grupinių parodų koordinatorius ir organizatorius.
Naujausioje jo parodoje kai kurie darbai pulsuoja kone meditatyvia nuotaika („Elegija“, „Ryto lyrika“), o kituose potėpis toks įvairiakryptis, kad dažno paveikslo paviršius atrodo lyg paglamžytas ir vėl ištiesintas laikraštis („Nustebęs“, „Kitokie I“). Teptukas siaučia drobės paviršiuje, išryškindamas įvairiausių būtybių nuo paukščių, vabaliukų, iki šunų, žmonių siluetus, fragmentus, nuotaikas. Didelis dėmesys tenka emociniam darbų krūviui, perteikiamam tiek koloritu, potėpio dinamika, tiek ir vaizduojamų personų išraiškų, nuotaikų įvairove. V. K. Slavinsko būtybių išraiškose atsiveria visas emocijų ir išgyvenimų spektras. Čia vaizdai ir jų potekstės persipynę vieni su kitais. Neatsitiktinai ši kūrėjo paroda vyksta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, nes, anot menininko, teatre, kaip ir jo paveiksluose, svarbiausia ne paviršius, o tas „trečias planas“, kuris yra tik kažkur „tarp eilučių“, ne tiesioginiame aktorių ištariamame tekste, o žiūrovo mintyje, kurią to teksto perteikimu aktorius turįs pažadinti. Teatre personažai, o V. K. Slavinsko drobėse personos, atveria potekstes, skatinančias žiūrovą mąstyti ir kurti savas prasmes. Šioje tapyboje yra ir tam tikro vaikiškumo, pasireiškiančio tapybos manieros laisve. Stebint menininko kūrinius, atrodo, kad jau pats tapymo procesas jam veikiausiai yra išlaisvinanti, kone juslinė patirtis. Savitu koloritu besiliejančią energiją jis jungia su siužetais, žadinančiais giliausius pasąmonės užkaborius. Šiame minkšto, varvančio judėjimo pasaulyje pirmapradės būtybės, personos tarsi dar tik įgauna savo būsimus pavidalus. Tai nelyginant tvėrimo aktas, kurį pradeda dailininkas savo drobėse, o kiekvienas žiūrovas vis kitaip užbaigia savo mintyse. Iš pirmo žvilgsnio be tvarkos įvairiaspalviame fone išblaškyti pavidalai žiūrovo sąmonėje jungiasi į dinamišką prasminį lauką, atveriantį mažiausiai įsisavintus savasties sluoksnius. Tokiu būdu, kaip ir gerame spektaklyje, žiūrovas atranda ir formuoja mąstantį ir kuriantį save.
Įėjimas į parodos atidarymą nemokamas.